įkaboklis

į́kaboklis sm. (1) įrankis, įnagis; prastas įrankis; prietaisas: Išsipylė į sodelį visa draugė, kiekvienas nešdamas kokį nors įkaboklį [medui imti] Žem. Ant žuvies yra visokie į́kabokliai: vedė́ja, meškerė̃, palaidìnis J. Su tokiais įkabokliais nėko gero nepadarysi Krš. Prie bet kokios meistrystės vis šiokių tokių įkaboklių reikia Rs. Tas daktaras visokių įkaboklių prisidėjęs Grd. Jie turi visokių į́kaboklių – bepigu jiem dirbti Ar. Meistras atejo su visais savo į́kabokliais Pgr. Kad būt koks įkaboklis ar pamušt, ar patraukt Škn. Tai čia visi mūrininko į́kabokliai sudėti Vdk. Tas pats į́kaboklis prie kiaulių vadinsis lovys, o prie arklių – rinda Erž. Kam tie į́kabokliai (mašinos dalys) reikalingi? Vdžg.